Vaikų rašytoja ir iliustruotoja Lina Žutautė: „Noriu, kad vaikai suprastų – vaizduotė neturi ribų“

„Norėčiau, kad kiekviena metų diena turėtų po Kakės Makės nuotykį. Taigi manęs laukia dar daug darbo“, – sako vaikų rašytoja, jų numylėtinės Kakės Makės kūrėja Lina Žutautė. Nuo 2010-ųjų kartą per metus atidariusi savo namų duris Šiaulių rajone, į pasaulį ji išleidžia po vieną istoriją apie penkiametę nuotykių ieškotoją.

Šiais metais nuotykiai Kakės Makės tykos traukinyje. „Kakė Makė ir magiška kelionė“ – taip vadinasi leidyklos „Alma littera“ išleista nauja, 2–6 metų vaikams skirta rašytojos ir iliustruotojos L. Žutautės knyga.

„Šioje knygoje vaikams leidžiame patirti laisvą ir nevaržomą nuotykį, juk mūsų vaizduotėje gali nutikti bet kas“, – sako knygos autorė ir priduria esanti įsitikinusi, kad žmogaus vaizduotė netelpa į jokius rėmus, neturi ribų.

„Kelionė traukiniu – tarsi mažas kelionės gyvenimu modelis, joje gausu patirčių: laukimas ir pasirengimas, bendravimas, savęs ir kitų pažinimas, skirtingi pakeleiviai ir skirtingos nuotaikos. Keliaujant svarbu išmokti laukti, laikytis tam tikrų taisyklių ir matyti ne tik savo, bet ir kitų poreikius. Kelionė su vaikais – tai galimybė išgyventi „čia ir dabar“ akimirkas: pamatyti daugiau nei tada, kai skubi, pasikalbėti įvairesnėmis temomis, kurti istorijas ir linksmai praleisti laiką“, – teigia psichologė Asta Blandė, naująją Kakės Makės istoriją papildžiusi patarimais tėveliams, kaip keliauti su vaikais. Šalia jų – ir žaidimai, padėsiantys įveikti kelionės nuobodulį.

Knygos kūrėja ir iliustruotoja L. Žutautė pirmąją savo knygą „Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas“ išleido 2010 metais. Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija (IBBY) ją pripažino geriausia knyga mažiesiems skaitytojams. 2013 metais autorei įteikta vaikų literatūros premija už kūrybą vaikams, už vaizdo ir žodžio dermę. L. Žutautės knygos išverstos į latvių, estų, danų, italų, korėjiečių ir daugybę kitų kalbų.

Vaikų rašytoją L. Žutautę kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

Lina, su leidykla turite susitarimą kiekvienais metais išleisti po vieną knygą apie Kakę Makę. Ar būna metų, kai norisi rašyti daugiau, o gal ir tokių, kai rašyti visai nesinori?

Pripratau prie tokio ritmo ir nebegaliu pasakyti, ar laikausi susitarimo, ar jaučiu pareigą savo skaitytojams, ar tiesiog žinau, kad knyga turi pasirodyti, ir smegenys pradeda generuoti idėjas. O gal tokia mano kūrybos proceso rutina, kurios stengiuosi laikytis?

Šiais metais parašei knygą apie nuobodulį. Jis ypač kankina šiuolaikinius vaikus…

Na, gal ne visai apie nuobodulį… Kai mano sūnus dar buvo mažas, su juo žaisdavome mano vaikystės žaidimą – vienas sugalvoja sakinio pradžią, o kitas turi ją pratęsti. Na, pavyzdžiui, tu pradedi istoriją – Lina atsikėlė ryte ir… Tada kitas tęsia, ką ji darė. Mokykloje, prisimenu, mes tas sakinio pradžias rašydavome ant lapelių, paskui juos suvyniodavome, kad kitas, nematydamas pradžios, galėtų tęsti. Skaityti vėliau būdavo labai juokinga, niekada nežinodavai, į kurią pusę istorija nusivynios.
Pagalvojau, o kodėl tokio žaidimo nesužaidus šiandien? Bendraujant su vaiku? O gal ir Kakei Makei tokį žaidimą būtų smagu pažaisti, kai keliauja traukiniu? Štai toks mano prisiminimas, vaikystės patirtis iš realaus gyvenimo buvo sudėta į knygą ir tapo istorija.

Šiandienos tėvai ypač dažnai iš vaikų girdi: „Ką man veikti?“ Kaip manai, iš kur tas nuobodulys randasi? Kodėl jis užvaldo vaikų smegenis?

Vaikams šiais laikais prikurta visokių priemonių, kurios tą nuobodulį galėtų pašalinti. Kai jos staiga dingsta, jie nebesugalvoja, kaip iš nieko nuveikti kažką smagaus, sugalvoti sau nuotykį.
Labai gali būti, jei iš vaikų atimtume elektroninius žaislus, planšetes, kompiuterius, išmaniuosius telefonus, po kokių trijų keturių dienų jie ramiausiai sau žaistų su pagaliukais, kurie virstų tuo, kuo tik nori – automobiliais, karžygiais, princesėmis. Elektronika išjungia vaikų fantazijos mygtuką, dingsta vaizduotė. Įdomu, kiek tėvų, kai vaikai skundžiasi neturintys ką veikti, jiems pasiūlo paskaityti knygą?
Ir dar. Tas klausimas – ką man veikti, neabejoju, slepia kur kas daugiau. Pirmiausia, kvietimą tėvams būti kartu, veikti kažką drauge. Kompanija – visada svarbu, net ir nuobodžiauti dviese juk linksmiau.

O ką savo sūnui pati siūlai veikti, kai jis užduoda tokį klausimą?

Nebelabai galiu ką pasiūlyti, – šiandien mes išgyvename stadiją: „Mama, uždaryk duris!“ Bet anksčiau tikrai labai daug ką veikdavome. Vienas iš mėgstamiausių sūnaus žaidimų ir būdavo tie vaizduotės žaidimai su pagaliukais. Pradžioje aš jį šiek tiek pamokiau, parodžiau, kaip paprastam pagaliukui galima suteikti įvairių galių ir daugybę veidų. „Naudok savo fantaziją“, – sakiau. Fantazija yra pats galingiausias dalykas, kurį žmogui davė Dievas. Turėdami vaizduotę, mes bet ką galime padaryti, bet kur nukeliauti ir bet ką nuveikti.
Vaizduotė mane visą laiką veda, kad ir kaip juokingai skambėtų – be vaizduotės aš neįsivaizduoju. O įsivaizduoti man reikia, jei noriu kažką sukurti.

Vaizduotė tave atvedė ir pas Kakę Makę?

Ir dar toliau. Kakė Makė mane nuvedė ten, kur aš negalėjau įsivaizduoti, kad nueisiu. Mano noras kitiems parodyti, ką įsivaizduoju, kokį filmą matau savo galvoje, virto knygomis. Visada, kai rašau knygą arba jas iliustruoju, matau tokį animacinį serialą… Vaizdai mano smegenyse nėra statiniai, ten visada daug veiksmo, randasi tokie tarsi vaizdo klipai. Iš jų išsirenku geriausią ir jį nupiešiu.

Ar savo vaizduotei kartais tenka pasakyti – ša?!

Kartais ją raminu, tikrai, nes gali tiek įsijausti, tokių dalykų įsivaizduoti, kad įsivaizduoji jau tokių dalykų, kur pačiai baisu.

Klauso ji tavęs? Nutyla, kai reikia?

Ne visada. Kartais reikia griežčiau pasakyti, suimti save į rankas. Juk lygiai taip pat, kaip gali įsivaizduoti gražius, gerus dalykus, gali įsivaizduot baisybes. Pradėsi galvoti, kad, štai, tuojau nukris meteoras, po kurio laiko pajusi, kad baimė užvaldo. Labai lengva vaizduotėje perlenkti lazdą.

Sakei, kad vaizduotėje užgimę paveikslėliai vėliau persikelia į kompiuterio ekraną. Ar persikelia visai tokie patys? Ar vėliau tobulėja, keičia formas?

Visai tokių pat nebūna, be to, nutolti nuo savo stiliaus – sunku. Rodos, ranka žino, ką ir kaip reikia piešti. Taigi tas darbas labiau – mechaninis. Aš tiesiog įsivaizduoju veiksmą, nuotykį, o kai gimsta iliustracija, ji apauga detalėmis, kurias pridedu jau kaip dailininkė profesionalė. Tarsi apipavidalinu, užbaigiu mano galvoje gimusį vaizdą. Nėra lengva papasakoti!

Realiame gyvenime, savo rutinoje mes dažnai pritrūkstame nuotykių skonio. Ar tai, kas vyksta knygose, kompensuoja tavąjį nuotykių troškulį?

„Kakės Makės“ knygos gal ir nelabai kompensuoja, nuotykiai juose atsargūs, skirti mažiems vaikams. Man pačiai norisi stebuklinių nuotykių, na, tikrų stebuklų. Rašydama knygą vyresniems vaikams „Kniūkiai, arba dingusių kojinių paslaptis“ apsigyvenau nuotykyje. Tiek daug galvojau apie knygą, kad nebemačiau, kas vyksta aplinkui, – du kartus pervažiavau per raudoną šviesą.

Ar kartais nesinori, kad Kakė Makė imtų ir ūgtelėtų? Na, taptų paaugle, pavyzdžiui?

Tegu ji būna penkiametė! Vaizduotėje laikas neegzistuoja. Ten nėra sąnarių skausmo, mes ten neturime antsvorio, galime būti supermenais ir gyventi tol, kol vaizduotė egzistuos. Ten mes visada pačiame jėgų žydėjime. Kaip Karlsonas, kuris gyveno ant stogo.

Susipažinkite su asortimentu

Naujienos

Daugiau naujienų nėra
Daugiau naujienų nėra

Gaukite naujienas